Kelionių paprastai nelaukiu, jų planavimas man džiaugsmo nekelia, likus savaitei ar net kelioms dienoms imu gailėtis, kam išvis pasirašiau kažkur skristi ir svarstau, kad geriau likčiau namie. Bet viskas pasikeičia atsidūrus oro uoste. Praėjus patikrą ir kitus formalumus suprantu, kad prasidėjo atostogos, pasikeičia nuotaika ir anksčiau buvęs nenoras keliauti dingsta.

Ruošiantis kelionei dažniausiai būnu atsakinga už logistiką – įvairių išankstinių bilietų (pvz. traukinio) pirkimą, išsiaiškinimą, kaip ir kada nusigauti iki lankytinos vietos ar kito miesto, nakvynės vietų užsakymą. Lankytinų vietų sąrašo nedarau, nemėgstu skaityti ir domėtis, ką nuveikti kelionės metu, todėl džiaugiuosi, kad tuo užsiima mama – mano kelionių draugė ir pagrindinė iniciatorė. Nesumeluosiu sakydama, kad bent 95% visų kelionių įvyko tik jos dėka.

Kelionės metu aš esu ta, kuri suranda kelią iki nakvynės vietos, atveda iki žemėlapyje sužymėtų lankytinų objektų ir nurodo, su kokiu viešuoju transportu važiuoti ir kurioje stotelėje išlipti. Per keletą metų taip jau susidėliojo, kad šios užduotys yra patikėtos man ir aš stengiuosi kuo geriau jas vykdyti.

Ne visos mano kelionės tobulos. Jose nebūna minučių tikslumu suplanuotos veiklos, mūsų sutartu laiku nelaukia iš anksto užsakyti vairuotojai, dažnai klystame ir gaištame laiką ne ten pasukusios ar pasirinkusios netinkamą transporto priemonę. Bet būtent tai mano kelionėms ir prideda žavesio – pasukusios mažiau vaizdingu keliu arba važiuodamos viešuoju transportu, o ne taksi, iš arčiau pamatome vietinių gyvenimą bei patiriame nuotykių, kurie labiausiai ir įsimena iš kelionės.