Parma ir Modena: mano trumpa kelionė Italijoje

Kelionė į Parmą buvo spontaniška. Radusi bilietus į Bergamą už man priimtiną kainą, pradėjau ieškoti, kuris Italijos miestas ar regionas yra nesunkiai pasiekiamas iš Il Caravaggio oro uosto. Kita sąlyga – ta vieta turėjo būti man nauja, kurioje dar nebuvau.

Panaršiusi žemėlapį, radau Parmą. Nors atrodo visai netoli, bet iš tiesų buvo iššūkis, kaip iki ten nuvažiuoti. Tiesioginio traukinio iš Bergamo nėra, todėl turėjau nuspręsti, ar važiuoti per Milaną, ar per Brešą. Apsvarsčiusi visokius variantus, nusprendžiau važiuoti per Milaną, bet ne iškart ten, o su ilgesniu sustojimu Bergame.

Parma nėra akivaizdus ir dažnas pasirinkimas tiems, kurie planuoja kelionę į Italiją. Dažniausiai vyrauja populiaresnės kryptys – Roma, Komo ar Gardos ežeras, Cinque Terre ir Portofino Ligūrijoje, pietinė Italijos dalis ir panašiai. Ir išties, pavaikščiojusi kelias dienas Parmoje pamačiau, kad turistų čia nėra daug, miestas ramus, bet labai itališkas. Toks, iš kurio grįžti namo nesinorėjo.

Tikriausiai visiems Parma asocijuojasi su Parmos kumpiu ir parmezano sūriu. Parma nuo 2015 m. yra UNESCO kūrybinių miestų tinklo gastronomijos miestas. Būtent tuo šis miestas ir yra garsus. Čia nėra labai įspūdingų architektūrinių stebuklų ar vietų, kurias privaloma aplankyti. Čia vykstama kitais tikslais – mėgautis maistu, išbandyti šio regiono skonius. Aš taip pat ne išimtis – pagrindiniu akcentu šioje kelionėje tapo turas į Parmos kumpio ir Parmigiano Reggiano gamyklas.

Bet apie viską iš eilės 🙂

Pirma diena Parmoje: Oltretorrente ir pirmas pasivaikščiojimas

Mano lėktuvas Bergamo oro uoste nusileido rugsėjo 1 d. 8:25 val. Anksčiausias traukinys iš Milano į Parmą, į kurį galėjau suspėti, buvo tik 11:15 val. Todėl nusprendžiau geriau pasivaikščioti po Bergamą vietoje to, kad laiką leisčiau geležinkelio stotyse.

Į Bergamą nuvažiavau autobusu (3€) per 20 min. Tada valandą pasivaikščiojau Città Bassa (žemutinio Bergamo) gatvelėmis ir traukiniu (6,3€) nuvykau į Milano Centrale. Ten apie pusvalandį laukiau kito traukinio (12,35€) ir galiausiai pasiekiau Parmą.

Įsiregistravusi Guesthouse Violetta DI Parma, išėjau į miestą. Visai šalia nakvynės vietos, vienoje svarbiausių istorinių Parmos aikščių Piazza Ghiaia, radau kepyklėlę Sapori autentici, kurioje nusipirkau focaccia – gyvendama Rapallo, labai pamėgau focaccia normale (paprasta, be nieko) ir focaccia alle olive (su alyvuogėmis). Labai savimi didžiavausi, kai galėjau viską užsisakyti ir atsakyti į pardavėjos klausimus vien italų kalba. Vadinasi, trys mėnesiai Italijoje ir pamokėlės Duolingo programėlėje buvo į naudą.

Kadangi po ankstyvo skrydžio buvau pavargusi, o ir +30 temperatūra turėjo įtakos, visai nenorėjau eiti apžiūrinėti „privalomų pamatyti vietų“, tad patraukiau į Oltretorrente.

Oltretorrente – kita Parmos pusė

Pažodžiui išvertus pavadinimą, Oltretorrente reiškia „anapus upės“. Tai senasis rajonas, nusidriekęs kitoje upės pusėje netoli centro. Jis dažnai apibūdinamas kaip bohemiškesnė, labiau vietinė Parmos miesto dalis, kurioje daugiau įvairaus kasdienio gyvenimo, mažų verslų, barų ir gyvenamųjų gatvių.

Į šią miesto dalį patenkama perėjus Ponte di Mezzo tiltą, kuris yra visai šalia mano pasirinktos gyvenamosios vietos.

Pirmiausia nuėjau į Ducale parką, jame apžiūrėjau skulptūras ir fontaną. Fontana del Trianon buvo ką tik restauruotas: darbai baigti 2026 m. liepą, t.y. likus vos porai mėnesių iki mano kelionės. Lyginant su kitose šalyse matytais parkais (pvz. Ciutadella parku Barselonoje), šis įspūdžio nepaliko. Kadangi buvo nenormaliai karšta, labai stoviniuoti nenorėjau.

Oltretorrente rajone man didžiausią įspūdį paliko pagrindinė gatvė Strada Massimo D’Azeglio – labai mėgstu spalvotus namus ir arkinius praėjimus. Toliau esančios nuošalesnės gatvelės Borgo S. Giuseppe ir via della Salute labiau priminė vietinių gyvenamas – jose nėra jokių parduotuvyčių, barų ar kitokių įstaigų. Buvo įdomu praeiti gatvėmis, į kurias turistai retai atklysta.

Antra diena: Prosciutto di Parma ir Parmigiano Reggiano turas

Antrą dieną skyriau pagrindinei šios kelionės atrakcijai – Parmos kumpio ir sūrio turui.

Aplink Parmą yra nemažai kumpio ir sūrio gamyklų, organizuojančių ekskursijas ir edukacijas. Skiriasi jų trukmė, vieta, kaina ir siūlomos veiklos. Kadangi aš nevairuoju, galimų pasirinkimų kiekis man sumažėja. Todėl turo ieškojau tokio, kad būtų su nuvežimu ir trukmė būtų ilgesnė.

Nors mano pasirinkto turo kaina (135€), palyginus su kitais variantais, gana didelė, žmonių susirinko du pilni mikroautobusai. Susitikimo vietą prie nurodyto viešbučio buvo nesunku rasti – tereikėjo pereiti geležinkelio stoties pastatą.

Parmigiano Reggiano gamykla

Pirmiausia nuvažiavome į sūrių gamyklą. Tai buvo pagrindinė turo dalis. Iš pradžių gidas mums papasakojo apie sūrių gaminimą ir kuo parmigiano reggiano skiriasi nuo kitų. Galėjome stebėti gamyklos darbuotojus, atliekančius kasdienius sūrių ruošimo darbus.

Turo metu perėjome per visų sūrio gaminimo etapų patalpas – nuo indų, kuriuose laikomas pienas, iki pat brandinimo salės. Prieš atverdamas pastarąją, gidas visiems liepė sakyti „WOW”, kai tik pamatysime, kas už durų. Kitu atveju lieptų susimokėti papildomai 🙂 Mūsų nuostaba tikrai nebuvo suvaidinta – vaizdas nepakartojamas.

Sūrų gamyklos turo dalį užbaigėme lauke, kur galėjome paragauti dviejų rūšių sūrio ir vyno. Parmigiano Reggiano gaminamas tik iš pieno, druskos ir šliužo fermento. Nors minimalus brandinimas yra 12 mėnesių, įprastai jis parduodamas gerokai brandesnis, dažnai 24–36 mėn.

Prosciutto di Parma gamykla

Antra turo dalis buvo Parmos kumpio gamykloje. Ši, palyginus su sūrių gamykla, gana nedidelė. Taip pat matėme kelias patalpas, kuriose skirtinguose etapuose bręsta kumpiai. Sužinojome, kuo skiriasi tikras Parmos kumpis nuo kitų, paruoštų analogiškai. Tikram Prosciutto di Parma naudojama kiaulės koja ir druska, be priedų, o minimalus brandinimas dabar yra 14 mėnesių. Kumpis tik po patikros gauna žymę su Parmos karūna.

Turą taip pat pabaigėme degustuodami kumpį ir vyną. Kumpį mums pjaustė pats gamyklos įkūrėjas.

Popietė Parmos senamiestyje

Likusią dienos dalį praleidau vaikščiodama senamiestyje, po pagrindines lankytinas vietas. Norėjau nueiti ir į Complesso della Pilotta, bet Google Maps mane suklaidino. Bibliotekos darbo laikas buvo nurodytas tik ryte, todėl galvojau, kad jau nebedirba. O būtent biblioteką norėjau pamatyti labiausiai.

Nuėjau prie Parmos katedros, bet į vidų nepavyko patekti – jau buvo uždaryta. Šalia esanti krikštykla Battistero di Parma atrodė labai įspūdingai.

Apėjau ir kitas senamiesčio gatveles ir aikštes, nusipirkau itališką „Hario Poterio“ knygą, taip pat užėjau į Grom ledainę (skaniausi ledai Italijoje!) savo mėgstamiausių stracciatella ledų.

Dienos išvyka į Modeną ir Reggio Emilia

Nuo Parmos iki Modenos – vos pusvalandis traukiniu (6.3€).

Kaip ir Parmoje, taip ir Modenoje pirmiausia nuėjau į parką. Parco Giardino Ducale Estense yra netoli geležinkelio stoties, todėl labai į šoną neturėjau nuklysti. Pakeliui link centro apžiūrėjau Palazzo Ducale, praėjau pro mažiau populiarias gatveles. Anksčiau Modenoje buvo vandens kanalai, todėl buvo įdomu žinoti, kad ten, kur dabar einu, kažkada tekėjo vanduo.

Šalia Modenos katedros yra Modenos simboliu vadinamas Ghirlandina bokštas. Jo aukštis – 89,32 m., o pavadinimas kilo nuo bokšto viršūnę juosiančių dviejų dekoratyvinių parapetų, primenančių girliandas (it. ghirlande). Oficialiame puslapyje rašo, kad norint užlipti į jo viršų reikia iš anksto rezervuoti laiką. Tačiau man rezervacijos puslapis neveikė, todėl nežinojau, ar pavyks patekti į vidų. Laimei, bilietą (6€) galėjau nusipirkti kasoje be išankstinės rezervacijos. Lipant į bokštą, yra kelios aikštelės su įvairiomis ekspozicijomis, o iš viršaus atsiveria Modenos panorama.

Papietauti nuėjau į turgų, Mercato Albinelli. Tai istorinis dengtas Modenos turgus, atidarytas 1931 m. Jame iki šiol išlikusios senos juodai auksinės prekystalių iškabos ir marmuriniai žuvies prekystaliai. Čia yra kelios valgymo vietos, bet aš nusprendžiau prisiminti Siciliją ir Delizie dolci e salate pasiėmiau sicilietiškų arancini.

Pagrindines Modenos vietas jau buvau apėjusi (Ferarri muziejus manęs nedomino), todėl traukiniu nuvažiavau į Reggio Emilia (3.7€). Šis miestas yra maždaug pusiaukelėje į Parmą. Reggio Emilia laikoma Italijos trispalvės gimimo vieta – žalia, balta ir raudona vėliava čia oficialiai priimta 1797 m. sausio 7 d. Čia taip pat apėjau pagrindines vietas – katedrą, kelias aikštes (Piazza San Prospero, Piazza Prampolini, Piazza Fontanesi), dvi pirmąsias aikštes jungiantį arkinį praėjimą, vadinamą Broletto. Taip pat neplanuotai patekau į Basilica della Ghiara. Nors nesu bažnyčių mėgėja, bet jos interjeras paliko įspūdį ir man. Traukinys iš Reggio Emilia į Parmą kainavo 3.7€.

Paskutinis rytas Parmoje: Pilotta rūmai

Paskutinę dieną, išsiregistravusi iš viešbučio, galiausiai išsiruošiau į Pilotta rūmus (Complesso della Pilotta) apžiūrėti teatro ir bibliotekos. Kadangi buvo ankstus rytas, kasoje paklausiau, ar biblioteka atsidaro tik nuo 11 val., kaip parašyta Google Maps. Italės nustebo, kodėl šito klausiu. Ir išties – tik įėjusi sužinojau, kad biblioteka yra tik viena iš patalpų šiuose rūmuose. Nors iš informacijos, kurią radau planuodama kelionę, susidariau įspūdį, kad tai atskiri pastatai, į kuriuos patenkama su tuo pačiu bilietu (panašiai kaip Romoje vienas bilietas galioja į koliziejų ir Palatinos kalvą).

Bilietas į šį rūmų kompleksą kainuoja 18€, tačiau aš mokėjau mažiau (14€). Pasirodo, kadangi kelios salės buvo uždarytos lankytojams, mano bilietui buvo pritaikyta nuolaida.

Iš šio komplekso man didžiausią įspūdį padarė teatras (Teatro Farnese) ir biblioteka (Biblioteca Palatina), į kurią norėjau patekti labiausiai. Teatras buvo baigtas XVII a. pradžioje ir 1628 m. inauguracijos metu jo parteris buvo užlietas vandeniu, kad būtų galima surengti naumachiją – inscenizuotą jūrų mūšį.

Muziejus ir ekspozicijos mane ne taip domina (apskritai, nelabai mėgstu muziejų), bet kadangi jau turėjau bilietą, tai apėjau ir likusias sales. Jų tiek daug, kad visai tikėtina, jog kažkurias sugebėjau praleisti 😀 Į teatrą ir biblioteką nuėjau dar kartą, prieš išeidama lauk. Va tiek man jie patiko 🙂

Kelionė namo: Piacenza ir Milanas

Kadangi Parmoje jau pamačiau viską, ką norėjau, o iki skrydžio iš Bergamo liko maždaug pusdienis, nusprendžiau vykti į Milaną.

Kol svarsčiau, ką daryti, nespėjau nusipirkti tiesioginio bilieto į Milaną. Nors traukinys vėlavo ir aš stotyje buvau dar iki jo išvykimo, bilieto nusipirkti nebeleido. Tad sumąsčiau planą – važiuoti ne į centrinę Milano stotį, o į pakraštyje esančią Milano Rogoredo. Ir ne su tiesioginiu traukiniu (nes tokio būtų reikėję laukti dar valandą), o su valandos persėdimu Piacenza (12.35€). Tad šitaip pamačiau dar vieną Italijos miestą.

Pjačenzoje per valandą susiradau geriamo vandens fontanėlį (it. fontanella), nes dar būdama Parmoje supratau, kad iš jo vanduo man skanesnis, nei pirktinis. Taip pat nuėjau iki Katedros, praėjau pro Basilica San Francesco d’Assisi, apžiūrėjau Palazzo Gotico ir Piazza dei Cavalli (šiai aikštei vardą davė dvi bronzinės raitelių skulptūros, vaizduojančios Farnezės kunigaikščius).

Milane sėdau į metro (2.2€) ir nuvažiavau prie Katedros. Dar važiuodama traukiniu susiradau, kur galėčiau gauti greito maisto. Vis dar buvo nenormaliai karšta (+34), dėl to kažkokio „rimto“ maisto nesinorėjo. Gatvelėje už Katedros radau sumuštinių parduotuvę Cesarino. Tuomet pro Vittorio Emanuele galeriją nuėjau prie teatro La Scala ir patraukiau į Brera rajoną.

Pagrindinė gatvė Via Brera man paliko didelį įspūdį. Nors tas rajonas visai šalia pagrindinių Milano lankytinų vietų, bet dar nebuvau čia buvusi. Nors Milaną lankiau ne pirmą kartą. Tuomet nuėjau prie Sforcų pilies (Castello Sforzesco) ir sustojau pailsėti Sempione parke.

Nors dar buvo nemažai laiko iki skrydžio, bet nusprendžiau jau važiuoti į oro uostą. Tiesiog buvo jau per karšta. Sėdau į metro, pavažiavau kelias stoteles iki Milano Centrale. O iš ten autobusu (12€) – į Milano Bergamo oro uostą.

Kur valgiau Parmoje?

Prieš kelionę pasidomėjau, kokie yra autentiški ir Emilijos-Romanijos regionui būdingi patiekalai. Nustebino tai, kad čia labai populiari arkliena, tiksliau pesto di cavallo – žalia, smulkinta arkliena (kaip faršas), kuri dedama į sumuštinius ir panašiai. Buvau išsirinkusi kelias vietas, kuriose galėčiau paragauti tipinių patiekalų, bet galiausiai pasirinkau visai Italijai būdingą ir man įprastą maistą.

Sapori autentici

Prie pat centrinės senamiesčio gatvės Strada Giuseppe Mazzini, Piazza Ghiaia aikštėje radau nedidelę kepyklėlę. Kepinių pasirinkimas čia platus – nėra vien tik pyragaičiai ar bandelės, kaip dažnai būna. Aš buvau pasiilgusi tikros ligūrietiškos foccacios, ir būtent tokią čia radau.

Pardavėja buvo labai maloni. Man pasiteiravus, ar galiu čia pat pavalgyti (viską supakavo kaip išsinešimui), pasiūlė stiklinę gėrimui arba šiaudelį. Be manęs daugiau nieko viduje nebuvo, tad ramiai papietavau ir traukiau apžiūrėti miesto.

Fradiavolo

Pirmą vakarą labai norėjau picos. Nes kokia kelionė Italijoje be jos? 🙂 Google žemėlapyje susiradau Fradiavolo ieškodama vietos, kurioje būtų man tinkama pica (pasirinkau standartinę Capricciosa) ir alus.

Picerija pasirodė labiau lankoma vietinių (nors visoje Parmoje turistai nekrito į akį, išskyrus tuos, su kuriais vykau į turą), bet laisvų staliukų buvo daug. Tad galiu drąsiai sakyti, kad Fradiavolo yra labiau vietinių mėgiama vieta, kuri nesiorientuoja į turistus. Tuo labiau, kad ir meniu yra vien italų kalba.

Aptarnavimas nenuvylė. Užsakymą priėmė gana greitai, picos ir bokalo alaus taip pat nereikėjo ilgai laukti. Už viską sumokėjau 22,8€.

Atmosfera pasirodė labiau kasdieniška, kaip kokioje užkandinėje, o ne Trattoria ar Osteria (t.y. itališkos užeigos, smuklės). Tačiau ant sienų sukabintos knygos, muzikos plokštelės, plakatai ir kitokie rekvizitai išskiria šią vietą iš kitų.

Ponte Romano

Pirmąjį rytą nenorėjau labai ilgai ieškoti, kur galėčiau papusryčiauti, nes turėjau suspėti į turą. Visai šalia nakvynės vietos radau kavinukę Ponte Romano, kurioje nusipirkau kruasaną ir kavos. Bet, kaip visada Italijoje, kavos gavau visai nedaug. Tikriausiai nepataikiau su pasirinkimu 🙂

Bet kepyklėlė man patiko – atmosfera čia šauni, žmonių apsilankė daug ir atrodė, kad vieni kitus jie pažįsta. Ši vieta iš visų Parmoje aplankytų man paliko geriausią įspūdį.

Grom

Kad Grom ledai skaniausi Italijoje, žinojau jau seniai. Bet tik prieš porą metų Genujoje pirmą kartą jų paragavau. Tad kai pamačiau, jog ir Parmoje yra Grom ledainė, net nekilo klausimų, kur eiti.

Skonių pasirinkimas čia didelis, bet aš su ledais eksperimentuoti nemėgstu. Kai yra Stracciatella ledų, visada žinau, kad imsiu juos 🙂

1980s Max e Gio

Antrąjį rytą pasirinkau kitą kepyklėlę, nes norėjau išbandyti keletą variantų ir palyginti juos. Ši taip pat visai netoli nakvynės vietos, pakeliui į geležinkelio stotį. Man tai buvo svarbu, nes jau buvau suplanavusi dienos išvyką į Modeną.

Čia taip pat pasiėmiau kavos (vėl nedidelis puodelis 😀 ) ir kruasaną. Ši kavinė turi staliukų lauke, tad pusryčiavau stebėdama praeivius. Italijoje kavinėse dažnai reikia susimokėti ne iš karto, o prieš išeinant. Tad kai čia nuėjau susimokėti, paaiškėjo, kad gavau ne pasirinktą kavą, o espresso 😀

Pizzeria Entrée

Paskutinį vakarą Parmoje vėl užsimaniau picos. Toliau nuo centrinės gatvės radau nedidukę piceriją Entrée, siūlančią įdomesnes picas (meniu radau jų puslapyje).

Kai atėjau, maždaug pusė staliukų buvo užimta (jų visai nedaug, iki dešimt). Padavėjas neleido pasirinkti norimo staliuko, kaip esame įpratę Lietuvoje. Kadangi buvau viena, nurodė sėstis prie mažiausio prie pat įėjimo esančio staliuko. Kadangi Italijoje ne pirmą kartą kažkur valgau viena, tai nebuvo didelės nuostabos dėl to, tačiau vis tiek nesmagiai nuteikė.

Picą ir alų gavau labai greitai. Pica buvo įdomesnė, nei kitur – su Parmos kumpiu, figų džemu, parmezanu ir gorgonzola. Skonis pasakiškas, tikrai nenusivyliau.

Neilgai trukus, pradėjo į piceriją plūsti lankytojai. Greitai visos vietos buvo užimtos, o vėliau atėję nebegavo staliuko. Tad panašu, kad vietiniai šią vietą mėgsta.

Tačiau mano pačios patirtį gaubia nesmagus debesėlis. Kai mėgavausi atmosfera, maistu ir virtualiu bendravimu su drauge, padavėjas pasiteiravo, gal noriu, jog supakuotų mano picą. Nustebau, nes net negalvojau apie tai, kad nebaigsiu maisto. Juolab, kad italai į restoranus eina mėgautis laiku ir maistas nėra jų pagrindinis tikslas. Būtent tą ir dariau, o pasijutau tarsi mane norėtų išvaryti. Visiškai kitokia patirtis, nei ankstesnė Italijoje, kai net norėdama negalėdavau prisikviesti padavėjo prie staliuko ir užsakyti dar kažko.

Bet kuriuo atveju, šią piceriją rekomenduoju. Ypač, jeigu eisite čia ne po vieną 🙂

Cioccolateria Gelateria Banchini

Paskutiniam rytui Parmoje ieškojau kažko išskirtinio, Apžiūrėjau keletą variantų ir pasirinkau kepyklėlę, turinčią ilgesnę istoriją. Kepyklėlė buvo įkurta 1879 m., bet po 90 metų veiklos užsidarė. Praėjus 43 metams nuo uždarymo, įkūrėjo Banchini proproproanūkiai surado originalią receptų knygą ir nusprendė atkurti šią veiklą.

Kepyklėlėje labai didelis pasirinkimas įvairių saldėsių ir kavos. Dėl kruasano klausimų nekilo – beveik visada imu su pistacijų kremu, Bet kavą pasirinkti buvo iššūkis. Norėjosi išbandyti kažką kitokio, ką galima gauti tik šioje vietoje. Tačiau nenorėjau ir vėl gauti miniatiūrinį puodelį kavos. Pardavėjos nelabai suprato, ko noriu, kai bandžiau išsiaiškinti, kurį kavos variantą turėčiau pasirinkti, jeigu noriu gauti didesnį puodelį. Ir, atrodė, nebuvo labai patenkintos, kad labai ilgai negalėjau nuspręsti, ką užsakyti.