Ligūrija – spalvingoji Italijos pakrantė

Genuja – Rapallo – Portofino – Cinque Terre

2018 m. liepos mėn.

Tai buvo viena iš nedaugelio kelionių, kurios iniciatorė buvau aš. Tuo metu man labai reikėjo atostogų – ištrūkti bet kur ir pailsėti nuo kasdienybės. Kur – nelabai svarbu, kad tik būtų šilta ir galėčiau maudytis. Skyscanner’yje radau pigius skrydžius į Maltą ir Milaną. Maltą iškart atmetėme, o kadangi Milane ir Italijos šiaurėje (Venecijoje ir Veronoje) jau buvome prieš keletą metų, reikėjo kito regiono, į kurį patogu nukakti iš Milano. Šiek tiek paieškojusi informacijos, radau Italijos rivjera vadinamą Ligūrijos regioną, į kurį ir nusprendėme vykti.

Beliko susidėlioti maršrutą, o variantų buvo įvairių – Imperija, Lucca, Piza, netgi Florencija. Nusprendėme, kad norime į Genują ir Cinque Terre (penkias žemes), bet dėl likusių vietų, o ypač bazinio (nakvynės vietos) miesto ilgai neapsisprendėme. Užsienietiškose grupėse dažniausiai pagrindinį miestą keliaujantiems į Cinque Terre rekomenduoja Levanto. Tačiau kai mes galutinai dėl jo apsisprendėme, jame nebebuvo likę nebrangių nakvynės vietų ir teko bazinį miestą pasirinkti pagal tai, kuriame bus priimtina nakvynės kaina. Taip atradome Rapallo.

1 DIENA – Traukinių streikai Italijoje? Ne, nieko negirdėjom apie tokius…

Kelionės pradžia buvo sklandi. Išskyrus tai, kad laipinimas į lėktuvą vėlavo, tad ir išskridome šiek tiek vėliau, nei turėjome. Nusileidus Italijos Malpensa oro uoste, greitai gavome bagažą ir radome autobusą, vežantį į Milano Centrale – centrinę geležinkelio stotį. Nusipirkome bilietus į 18:25 val. traukinį, vežantį į Genują, kadangi pirmąją nakvynę buvome užsisakę kaip tik ten. Kadangi iki traukinio dar buvo daugiau nei valanda laiko, nuėjome pavalgyti į stotyje esantį Makdonaldą „vietinio maisto”. Pavalgę susiradome, iš kur važiuoja traukiniai, ir pradėjome laukti, kol pasirodys informacija, iš kurio kelio važiuoja mūsų traukinys. Aišku, dar prieš tai turėjome išsiaiškinti, kaip identifikuoti mūsų traukinį, nes ant bilieto tokia informacija neparašyta. Artėjant išvažiavimo laikui, prie kai kurių traukinių pradėjo rodytis užrašai „Atšaukta”, o prie mūsiškio kelio numeris vis nesirodė. O išvažiavimo laikas artėjo, ir.. praėjo.

Galiausiai ir prie mūsų maršruto atsirado informacija apie atšauktą reisą. Pranešėme viešbučiui apie tai, kad atšauktas mūsų traukinys ir laukiame kito. Sužinojome, kad tą dieną Italijoje buvo traukinių darbuotojų streikas.. Apie juos buvome girdėję anksčiau, bet iki tol neteko su jais susidurti, tad visai išgaravo iš galvos, kad jie būna..

Toliau prasidėjo svarstymai, ką daryti, kokias išeitis turime. Beveik 2 valandas praleidome eilėje prie kasos tikėdamiesi grąžinti turimą bilietą arba pakeisti jį į kitą, bet brangesnį, kadangi atlikus mini tyrimą supratome, jog atšaukiami regioniniai traukiniai, o brangesni – ne. Suradusi informaciją apie alternatyvius variantus, pasiūliau mamai stebėti lentoje, galbūt netikėtai dar atsiras įrašas, iš kurio kelio išvažiuoja traukinys 20:25 val. Jeigu būtų neatsiradęs ir šitą taip pat atšauktų, vienintelis likęs variantas – brangesnis traukinys 21:05 val., į kurį dar būtų reikėję nusipirkti naują bilietą. Jei nebūtų pakeitę informacijoje. Mūsų visų nuostabai, 20:25 val. traukinys nebuvo atšauktas. Pasakę kitam nelaimėliui eilėje, kad galbūt dar grįšime, jei traukinio visgi nėra, išbėgome į antrą aukštą, iš kur išvažiuoja traukiniai. Bėgte pasiekėme patį tolimiausią kelią ir labai labai apsidžiaugėme, kad traukinys ten stovėjo ir mes į jį spėjome.

Kadangi patirtis Italijoje rodo, kad traukiniai dažnai važiuoja ne pagal grafiką, vėluoja, per ilgai stovi stotyse ir panašiai, buvome labai nustebę, kad mūsų traukinys į stotis atvažiavo minučių tikslumu ir taip pat išvažiavo – tiksliai pagal grafiką. Galiausiai Genują pasiekėme net keliomis minutėmis anksčiau ir nuskubėjome į viešbutį Hotel Bernheof. Vakarą užbaigiame uosto kavinukėje ragaudami vietinius gėrimus 🙂 Kelionė dar tik prasideda.

2 DIENA – Pusdienis Ligūrijos regiono sostinėje Genujoje

Pirmadienio rytą pradėjome su kavos puodeliu ir kruasanu apačioje esančioje kavinukėje. Ir iškart gavome pamoką, kad jei norime kavos su pienu, Italijoje paprašius Caffe Latte, negausime to, ko tikėjomės. Rezultatas – daug pieno ir šiek tiek kavos. Na, bent jau ne vien tik pienas, kaip esame skaitę kitų keliautojų komentarus. Po to susikrovėme lagaminus ir, juos palikę nakvynės vietoje, išėjome pasivaikščioti po centrą.

Genuja – Ligūrijos sostinė ir šeštas pagal dydį Italijos miestas. Įsikūręs Genujos įlankoje, Ligūrijos jūroje, Genuja istoriškai buvo svarbiausias Viduržemio jūros uostas. Šiuo metu šis uostas – labiausiai užimtas Italijoje ir Viduržemio jūroje, ir dvyliktas pagal užimtumą – Europos Sąjungoje. Centrinės Genujos gatvelės labai siauros ir painios. Skaitėme, kad šitaip buvo padaryta siekiant apsiginti nuo priešų – šie turėjo pasiklysti gatvelėse ir, kadangi gatvelės siauros, dideliais būriais nepraeiti. Taip pat skaitėme komentarus, kad sutemus šiose gatvelėse geriau neklaidžioti – yra rizika būti užpultam. Šitai patvirtino ir viešbutyje. Bet dieną šviesu, tad nesibaiminame ir keliaujame.

Pirmas mūsų tikslas – tiesi, neilga Giuseppe Garibaldi gatvė, kurios ilgis – 250 m., o plotis – 7.5 m. Ją 1558-1583 m. nutiesė Genujos turtingieji. Iš pradžių jie gyveno kalnuose, o prie jūros buvo įsikūrę paprasti mirtingieji. Bet kaip turtuoliai sugalvojo, taip ir padarė – išgriovė mirtingųjų namus ir nusitiesė tiesią gatvę, kurioje pasistatė nepaprasto grožio namus. Dabar šioje gatvėje yra įsikūrusi miesto savivaldybė, įvairūs bankai ir panašios institucijos. Apžiūrėję pastatus ir jų kiemelius, klaidžiomis gatvelėmis patraukėme link Raffaele De Ferrari aikštės, įsikūrusios miesto širdyje ir skiriančios istorinį ir modernųjį centrus. Ši aikštė garsi savo fontanu, kuris neseniai buvo atstatytas. Dabar aikštę supa daugybė ofiso pastatų, bankai, draudimo ir kitos privačios įmonės. Pakeliui apžiūrėjome San Lorenzo katedrą ir prie jos esančius liūtus. Katedra buvo pastatyta 12-14 a., o 1118 m. ją pašventino popiežius Galesijus II. Grįždami užsukome į jūros gėrybių smuklę pavalgyti. Mamos eksperimentas nepasisekė – kalmarai nesužavėjo 😄

Apžiūrėję pagrindinius Genujos objektus (bet tikrai ne visus! Pilnai apžiūrėti reikėtų kelių dienų), traukiniu važiavome į Rapallo – miestuką ant jūros kranto, kuriame apsistojame keturioms naktims. Rapallo miesto statusą gavo 964 m., tiksliau tais metais jis pirmą kartą dokumentuose paminėtas kaip miestas. 1229 m. jis prisijungė prie Genujos dominijos ir išliko jos globoje iki pat Napoleono karų. 16 a. šį miestą puldinėjo ir siaubė Otomanai ir Barberų piratai. Tam, kad būtų galima apsiginti nuo jų, pakrantėje buvo pastatyta pilis. Rapallo žinomas dėl savo klimato, kuris jau eilę metų lemia tai, jog žiemos sezonu į šį miestuką traukia žiemoti turtingi italai. Ant jūros kranto įsikūręs miestas yra tobula vieta praleisti švelnią žiemą mėgaujantis lengvais pasivaikščiojimais saulėtoje promenadoje.

Kaip Italijoje įprasta, neapsiėjome be keistenybių. Išvažiavę iš metro stotelės (traukiniu), sustojome kitoje stotyje ir ten srovėjome net pusvalandį. Galiausiai tuneliais pasiekėme Rapallo ir, vadovaujantis žemėlapiu, patraukėme link nakvynės vietos – Pensione Elvezia. Bet, kaip žinome, trumpi ir lengvi keliai – ne mums 😂 Navigacija nuvedė mus per statų kalną, tad išsigandome, jog kasdien taip reikės laipioti, kaip Madeiroje.

Bet, laimei, šeimininkė parodė kitą, lengvesnį kelią. Beje, šeimininkė kalba tik itališkai, tad teko pasitelkti įvairius metodus bandant susikalbėti. Galiausiai iš trumpam atvažiavusio angliškai kalbančio italo sužinojome, kur rasti nemokamą pliažą, ir gavome atsakymus į kitus mums rūpimus klausimus. Įsikūrę naujoje vietoje, išėjome laimės ieškoti. T.y. vietos nusimaudyti. Atsigaivinę vandeny, labai išalkome, tad nusprendėme ieškoti, kur galėtume pasistiprinti. Sukirtome po nepaprasto skonio picą (kurios, beje, buvo per daug) ir pavargę po sunkios dienos grįžome į laikinus namus, kur greitai užmigome. Dar prieš tai pasižadėję sau kitą dieną ilgai nenaktinėti ir grįžti anksčiau, kad galėtume anksčiau išvykti į Cinque Terre – vieną iš šios kelionės tikslų. Bet, kaip sužinosime vėliau, šio plano nepavyko įgyvendinti 😂

3 DIENA – Laivais po kaimyninius miestelius

Šią dieną skyrėme netoliese esantiems miesteliams, į kuriuos nusprendėme plaukti laivu. Taip pamatėme ne tik miestelių gatveles, bet ir kaip jie atrodo iš vandens. Pirmiausia nuplaukėme į Portofino, kurį galima pasiekti tik kojomis, laivu arba autobusu – traukiniai čia nevažiuoja. Pakeliui praplaukėme Santa Margherita Ligure, į kurį iš Rapallo galima tiesiog nueiti, kadangi atstumas tarp jų labai nedidelis. Šį miestelį apžiūrėjome tik iš vandens ir nei tą dieną, nei kada nors vėliau jo neaplankėme.

Portofino mus pakerėjo iškart, vos įplaukus į įlanką. Tai milijonierių pamėgtas miestelis, tad pakrantėje galėjome pamatyti prabangių jachtų, o gatvelėse – parduotuvių. Vėlyvajame 19 a. iš pradžių britai, o po to ir kitų šiaurės Europos šalių aristokratai pradėjo lankyti Portofino, kurį jie pasiekdavo arklių traukiamais vežimais iš Santa Margherita Ligure. Aubrey Herbert ir Elizabeth von Arnim buvo vieni iš žinomiausių Anglijos žmonių, išpopuliarinusių šį miestelį. Galiausiai imigrantai pasistatė brangius atostogų namus ir 1950 m. miestelio pagrindinį pinigų šaltinį, kuris anksčiau buvo žvejyba, pakeitė turizmas.

Pirmiausia užkopėme į kalną prie pilies, kadangi iš ten atsiveria pats gražiausias vaizdas į Portofino. Iš čia planavome eiti į San Fruttuoso miestelį nusimaudyti, tačiau informacijos centre mums pasakė, jog su mūsų batais nenueisime. Bet mes vis tiek nusprendėme bandyti – patraukėme į nurodytą pusę, kur prasideda kelias. Tačiau kelias nebuvo lengvas – kilo į kalną, tad teko beveik visą laiką lipti laiptais į viršų. Pakeliui sutikę keliu grįžtančius italus pasiteiravome, kokia situacija su keliu toliau. Mus patikino, kad kelias tikrai sunkus, visą laiką kyla į viršų ir lygių vietų nėra. Tai sužinoję, nusprendėme nesikankinti ir grįžti atgal. Grįžę į miestą, stabtelėjome ledainėje ir sukirtome po ledų porciją. Tuomet nuskubėjome į uostą, kur mūsų laukė laivas. Jei nepavyko nueiti į maudynės vietą, tenka plaukti – maudytis vis tiek norisi.

San Fruttuoso mus nustebino tuo, kad pakrantėje ne tik švartuojasi laivai, bet taip pat maudosi ir deginasi žmonės. Įdomiai atrodo – vos už metro ar dviejų nuo besideginančio žmogaus sustoja laivas. Pats miestelis nedidelis – jame tik bažnyčia, pakrantės kavinė, du pliažai ir keletas namų. Jį galima pasiekti tik laivu arba pėsčiųjų takais, kadangi kelio į jį nėra.

Pagrindiniame pliaže nepasilikome – pasikliaudami rekomendacija, nuėjome į mažesnį pliažą, esantį kitame miestelio gale. Čia pasilikome kelioms valandoms ir su pačiu paskutiniu laivu išplaukėme į Camogli miestą. Bet, kaip mums jau įprasta, neapsiėjome be netikėtumų, dėl kurių teko sunerimti. Pirmiausia dėl to, kad sustojome mažytėje prieplaukoje, o kiek toliau esantis miestukas neatitiko Camogli aprašymo. Vėliau, kai jau atrodė, kad reikiamas miestas jau artėja ir turėtume sukti į uostą, jį tiesiog praplaukėme. Sustojome dar viename nedideliame uoste – akivaizdžiai per toli, nei turėjome atplaukti. Laimei, surinkęs paskutinius keleivius, mūsų laivas grįžo atgal, į tą patį uostą, kurį buvome praplaukę.

Camogli mus taip pat iškart sužavėjo – atmosfera čia fantastiška. Tai dar vienas žvejų miestelis ir turistų atostogų vieta. Jo pavadinimas kilęs iš gilios senovės, tačiau dėl kilmės ginčijamasi. Viena teorija sako, kad tai frazės „Casa de Moglie” sutrumpinimas. Kai jūreiviai išplaukdavo į jūrą, jie savo žmonas (mogli) palikdavo tam tikruose namuose (casa), kurie buvo skirti joms visoms. Miestelis tuo buvo gerai pagarsėjęs, todėl ir gavo pavadinimą Camogli.

Norėdami paįvairinti aplinką, vakarienę nusprendėme valgyti čia, o ne grįžus į Rapallo. Kai pavalgius nutarėme grįžti atgal, pamatėme, jog artimiausias traukinys – tik už poros valandų. Tad likusį laiką iki traukinio praleidome vaikštinėdami po miestelį. Miestelis įdomus tuo, kad yra įsikūręs ant kalno, ir namai sustatyti „aukštais”. Pirmame „aukšte” – uostas, pakrantė ir kavinės bei restoranai. Antrame – geležinkelio stotis, kavinės ir kitokie namai. Trečiame – geležinkelio bėgiai, namai ir t.t. Miesto „aukštai” yra sujungti laiptais, o vienoje vietoje (gaila, kad pavėluotai) radome net liftą, keliantį iš pirmo į antrą aukštą. Galiausiai, sulaukę net pusvalandį vėlavusio traukinio, pavargę, bet kupini įspūdžių, prieš pat vidurnaktį grįžome į Rapallo. Tiek iš to mūsų noro grįžti anksčiau 😀

4 DIENA – Cinque Terre arba Penkios žemės

Šios kelionės svarbiausias tikslas – aplankyti Cinque Terre miestelius. Tai penki miesteliai, išsidėstę prie jūros kranto, bet tik keturi iš jų turi priėjimą prie vandens. Į penktąjį galima patekti traukiniu. Į Cinque Terre patekti mašina neįmanoma. Kelias į Vernazza yra labai siauras ir pasibaigia likus kilometrui iki miestelio. Patogiausia keliauti traukiniais, kadangi jie stoja visuose penkiuose miesteliuose ir į juos galima atvykti tiek iš La Spezia, tiek iš Genujos pusės. Į keturis miestelius taip pat galima atplaukti iš Genujos, La Spezia, Lerici ir Porto Venere. Visus penkis miestelius jungia takelis, vadinamas „Sentiero Azzurro” (mėlynas takas), kuriuo mėgsta vaikščioti turistai, tačiau jau kurį laiką tako dalis „Via dell’Amore” (meilės kelias) nuo Riomaggiore į Manarola yra uždaryta. Tiesa, yra kitas kelias, jungiantis šiuos du miestelius, tačiau jis statesnis ir ilgesnis nei uždarytas takas, einantis palei jūrą.

Norint 1 ar 2 dienas neribotai vaikščioti takeliais ar važiuoti traukiniais tarp Cinque Terre miestelių, galima nusipirkti Cinque Terre kortą (vaikščiojimui ir traukiniams kortos skirtingos). Mes neplanavome eiti iš vieno miestelio į kitą, o vieną traukinį iškeitėme į laivą, todėl kortos pirkti mums neapsimokėjo finansiškai. Viena kelionė traukiniu kainuoja 4€, tad geriausia pasiskaičiuoti iš anksto ir nuspręsti, ar pirkti atskirus bilietus, ar kortą.

Savo kelionę pradėjome nuo tolimiausio miestelio – Riomaggiore. Miesteliui apžiūrėti mums užteko valandos. Tuomet, pasinaudoję viešbutyje gautu patarimu, praleidome kitus du miestelius (Manarola ir pakrantės neturintį Corniglia) ir laivu plaukėme į Vernazza. Nors mūsų planas buvo ilgesniam laikui apsistoti paskutiniame miestelyje ir ten maudytis, bet karštis paėmė viršų – maudynėms laiką skyrėme Vernazzoje. Vos priplaukę šį miestelį, pamatėme besimaudančius žmones. Tik šį kartą toliau nuo uosto, nei kad buvo San Fruttuozo 😀 Mane dar teko įkalbinėti nusimaudyti, bet galiausiai neatlaikiau spaudimo, tad teko pritarti neplanuotam planui. Pilies, įvairiaspalvių namukų, laivelių ir geležinkelio bėgių fone maudėmės net kelias valandas. Smagu buvo stebėti gražią aplinką mirkstant vandeny. Bet kadangi dar norėjome pamatyti paskutinį miestelį, ilgai negalėjome čia užsibūti.

Vernazza – nedidelis miestelis, tad jį apžiūrėjome eidami į geležinkelio stotį. Vos 3 minutės traukiniu ir mes jau buvome paskutiniame (arba pirmame – priklauso nuo to, iš kurios pusės skaičiuosi) Cinque Terre miestelyje Monterosso al Mare. Šis miestelis kitoks, nei kiti. Jeigu kituose miesteliuose namai išsidėstę į kalną, tai čia gatvė tęsiasi lygiagrečiai pakrantei – kaip ir Camogli. Iki mums tinkamo traukinio dar buvo labai daug laiko, tad, apėję miestelį, dar galėjome pailsėti ir nuo suoliuko stebėti jūrą. Kelionė atgal buvo be nuotykių (net keista), bet kadangi iš Monterosso išvažiavome ganėtinai vėlai, ir šią dieną užbaigėme vėliau, nei planavome.

5 DIENA – Gimtadienis itališkai 🙂

Mano gimtadienio dieną praleidome ilsėdamiesi. Ryte sukirtome po didžiulę porciją ledų. Tokią didelę, kad padavėja baisiausiai stebėjosi, kad didžiausią porciją (6 rutuliukus lėkštėje) norime gauti kiekvienas, o ne dalintis tarpusavyje. Šį rytą taip pat išbandėme Caffe Americano, kadangi tiesiog Coffe (mums geriau žinomą kaip Espresso) būdavo per mažai. Pavalgę vėlyvus pusryčius (ledus 😀 ), pasivaikščiodami pakrante patraukėme link Santa Margherita Ligure, kadangi gavome rekomendaciją nusimaudyti netoliese esančiame pliaže.

Tą dieną saulės nebuvo ir griaudėjo, tačiau tai nesutrukdė mums mėgautis vandens teikiamais malonumais. Nusimaudę, grįžome į Rapallo vaizdingu taku (kaip visada, į priekį GPS nuvedė kitu, ne tokiu įspūdingu keliu), nors iš pradžių dar svarstėme nueiti į Santa Margherita Ligure ir iš ten grįžti traukiniu. Pavakarieniavę, į laikinus namus grįžome daug anksčiau, nei kitais vakarais, kad galėtume pailsėti prieš kitos dienos kelionę į Milaną, o iš jo – į Lietuvą.

Ligūrijos maistas

Sakoma, kad Ligūrijos regiono maistas – geriausias visoje Italijoje. Iš šio regiono kilo pesto padažas, minestrone sriuba ir focaccia duona. Kadangi Ligūrija yra išsidėsčiusi palei pakrantę, jūros gėrybės ir žuvis sudaro nemažą dalį čia gaminamų patiekalų.

Žymiausius regiono patiekalus ir receptus išrado ir valgė jūreiviai laivuose. Nemėgstantiems jūros gėrybių yra alternatyvų. Ligūrijos regionas taip pat garsėja įvairiomis žolelėmis (ypač baziliku ir rozmarinu), vynu, alyvuogių aliejumi, kedro riešutais, porcini grybais ir kitais skaniais patiekalais. O kokia kelionė į Italiją be tikros itališkos picos? Ne kartą mėgavomės ir ja 🙂