Šiaurės Italija: Gardos ežeras, Venecijos karnavalas ir Šveicarijos kalnai

Lecco – St. Moritz – Garda – Trevizo – Padova – Vicenza – Venezia

2023 m. vasario mėn.

Jau ne pirmą kartą Italija mane gelbėja, kai neplanuotai prisireikia atostogų ir norisi bent kelioms dienoms ištrūkti iš rutinos. Vos 3-4 dienas pasižvalgius Kiwi.com programėlėje, kokie nebrangūs skrydžiai yra per mokinių atostogas ar panašiu metu, beveik nusipirkome bilietus į Malagą. Tačiau vos ne paskutinę minutę persigalvojome nusprendusios, kad visgi už lėktuvo bilietus permokėti nenorime ir Ispanijos pietus aplankysime kitą kartą, kai bus likę iki atostogų daugiau, nei savaitė, ir galėsime datą rinktis iš daugiau įvairesnių variantų. Taip jau ne pirmą kartą nusipirkome bilietus iš Rygos į Bergamą, Italiją, ir liko susidėlioti maršrutą. Tiesa, pigesni grįžimo bilietai buvo iš Trevizo, o ne iš Milano, ir mūsų maršrutas buvo priderintas būtent prie oro uostų lokacijos. Tad likus mažiau nei savaitei iki skrydžio, turėjome bilietus į Italiją.

1 DIENA – Ir vėl į Italiją

Skrydis iš Rygos į Bergamą su Ryanair buvo sklandus. Italija mus pasitiko visu gražumu. Šiltas oras, žaluma – visiškas kontrastas žiemiškai Lietuvai. Nusileidusios Bergamo oro uoste, prie pat išėjimo radome autobusų stotelę. Darbuotojas padėjo nusipirkti autobuso bilietus (2,6 €) ir visai netrukus buvome Bergamo geležinkelio stotyje. Ten iš bilietų automato nusipirkome traukinio bilietus į Lecco (3,8 €) – jame jau turėjome užsisakiusios nakvynę dviems naktims. Turėdamos maždaug valandą iki traukinio, nuėjome iki Bergamo vartų ir nusipaveikslavome aukštutinį miestą. Kadangi Bergame jau esame buvusios, ilgiau čia nepasilikome.

Atvažiavusios į Lecco, nesunkiai radome nakvynės vietą – Le Cassete Di Osvaldo. Nuo geležinkelio stoties iki jos vos 5 minutės kelio, o iki ežero – dar mažiau. Palikusios daiktus, išėjome pasivaikščioti po naktinį miestelį. Buvo pirmadienio vakaras, tad beveik viskas buvo uždaryta. Galėjome tik pasižvalgyti po vitrinas. Radusios dar dirbančią piceriją Instant ant ežero kranto, užėjome pavalgyti. Pica buvo dieviškai skani! O ir gavome ją ganėtinai greitai, kaip ir sufleruoja picerijos pavadinimas. Dar suspėjusios į netoliese esantį nediduką prekybos centrą, nuėjome miegoti, nes kitą dieną buvome suplanavusios traukiniu važiuoti į Šveicariją.

2 DIENA – Raudonu traukiniu į Šveicarijos kalnus

Galvodama, kaip sudėlioti maršrutą, svarsčiau pasirinkti taškus tarp Milano ir Trevizo, kad pamažu judėtume į oro uosto, iš kurio išvyksime, pusę. Tačiau mama labai norėjo traukiniu nuvykti į Šveicarijos kalnus. Man iš pradžių atrodė, kad tokia išvyka gerokai nukrypsta iš planuojamo maršruto, nes nemažai laiko reikės praleisti traukinyje važiuojant pirmyn ir atgal. Bet galiausiai ši diena tapo viena ryškiausių ir įdomiausių kelionės dalių.

Kelionė į Tirano ir bilietai

Vos pradėjusi planuoti kelionę, pirmą nakvynę buvau suplanavusi Tirano mieste, iš kurio ir važiuoja raudonasis traukinys į Šveicariją. Bet mamos pasiūlytas variantas užsakyti dvi nakvynes Lecco buvo geresnis. Toks sprendimas gerokai sutrumpino kelionės traukiniu laiką ir trečią dieną iki Gardos ežero traukiniu važiavome dviem valandom trumpiau.

Iš anksto Trenitalia puslapyje susiradau, kad iš Lecco į Tirano traukinys išvyksta 8:02 val. Taip pat Šveicarijos SBB puslapyje suradau mums tinkamą maršrutą į Sankt Moricą, iš Tirano išvykstantį 11 val. Bilietą (9,6 €) į Tirano pirkome kasoje, nes bilietų automato neradome. Kelionė į Italijos šiaurėje esantį miestą tikrai neprailgo. Tik atvykusios iškart radome kitą geležinkelio stotį, iš kurios vyksta Bernini ekspresas į Šveicariją, ir kasoje nusipirkome bilietus. Vienam žmogui į abi puses traukinio bilietas kainuoja apie 66 €. Papildomus ~5 € sumokėjome už važiavimą panoraminiame vagone (šį vagoną rinkomės tik važiuojant į priekį). Vėlgi, turėdamos apie valandą laiko iki traukinio, išėjome pasivaikščioti. Nuėjome iki Tirano bažnyčios, esančios netoli bėgių, ir būnant netoli jos galėjome stebėti, kaip į stotį grįžta traukinys raudonais vagonais.

Pribloškiantys Šveicarijos vaizdai

Vagone panoraminiais langais yra suteikiamos fiksuotos vietos. Vagono numeris mūsų traukinyje buvo parašytas vagono viduje esančiame ekrane, o ne ant vagono šono, ir tai įnešė šiek tiek sumaišties surandant savo vietas. 11 val. pajudėjus iš stoties, visai neilgai trukus kirtome Šveicarijos sieną. Teko išsijungti internetą supratus, kad esame jau nebe Europos Sąjungoje.

Kelionė raudonu, tarsi Hogvartso ekspresas, traukiniu buvo įspūdinga. Pro panoraminius langus stebėjome besikeičiantį kraštovaizdį. Iš pradžių matėme žalias pievas, o pakilus aukščiau jas pakeitė sniegas. Visiems kvapą užgniaužė atsivėręs nuostabus ežeras ir jame gražiai atsispindintys kalnai. Gražesnes, atspindžių nesugadintas nuotraukas buvo galima padaryti išėjus į „prieangį” ir jame atsidarius langelį. Traukinys pamažu vingiuotais serpantinais užkilo į kalną ir pasiekė aukščiausią tašką – Ospizio Bernina stotį. Šalia jos yra nuostabus didžiulis ežeras Lago Bianco, apie kurį per garsiakalbius pranešė iš anksto. Vasarą ežero paviršiuje gražiai atsispindi kalnai, o žiemą visas paviršius buvo sušalęs į ledą.

Popietė Sankt Morice, Šveicarijoje

Pasiekusios Sankt Moricą, pirmiausia nuėjome prie ežero. Šis buvo užšalęs tiek, kad ant jo buvo galima vaikščioti. Į vieną pusę nuėjusios pakrantės takeliu, atgal grįžome jau ledu per ežerą. Jo priekyje matėme aptvertą trasą, kurioje, tikriausiai, vyksta žirgų lenktynės. Taip pat buvo trasa čiuožinėjimui pačiūžomis ir slidėmis. Nors ežeras atrodė didelis, laikas juo vaikštant neprailgo. Išėjome prie tilto, į kurį kilo laiptai, tačiau nusprendusi, kad laiptais visai nenoriu lipti, juos ignoravome. Ir tai buvo klaida! Bet tą sužinojome tik grįžtant į traukinį.

Lecco nakvynės vietos šeimininkas mums buvo rekomendavęs nueiti į Hanselmann kepyklėlę, o ji įsikūrusi pačiame miestelio centre, į kurį norėdamos patekti turėjome kopti į kalną. Gerokai pavargome, kol pasiekėme kepyklėlę. Joje nieko nepirkome, tik apžiūrėjome įdomius kepinius, šokoladą, pyragėlius ir sausainius. Taip pat užsukome į bažnyčią, kurioje veikė modernaus meno paroda.

Grįždamos atgal pamatėme, kad žmonės eina ne tuo keliu, kuriuo mes atėjome, bet leidžiasi eskalatoriumi. Nuėjusios kartu su kitais žmonėmis supratome, kad visai nereikėjo eiti gatve, norint pasiekti miestelio centrą, nes yra daug lengvesnis kelias. Taip, tuo pačiu tiltu, į kurį lipti nenorėjome! Dar kartą patekusios prie tų pačių laiptų, grįžome pažįstamu keliu į geležinkelio stotį. Sulaukėme traukinio ir dabar jau paprastu vagonu grįžome į Tirano. Į abi puses, bent jau žiemą, tikrai neverta važiuoti vagone panoraminiais langais, nes gana greitai sutemo ir sunkiai buvo galima ką nors įžiūrėti.

Žinodamos, kad grįšime į Lecco vėlai, Tirano mieste susiradome prekybos centrą ir jame nusipirkome maisto vakarienei bei pusryčiams, ir nuskubėjome į traukinį (9,6 €).

3 DIENA – Como ir Gardos ežerai per vieną dieną

Ryte porai valandų palikusios nakvynės vietoje lagaminus, nuėjome dienos šviesoje apžiūrėti miestelio. Pasivaikščiojome ežero pakrantėje, senamiesčio gatvelėmis, užėjome į keletą parduotuvių. Galiausiai pamačiusios, kad galime suspėti į ankstesnį traukinį, suskubome pasiimti lagaminų ir nuėjome į stotį. Vėl kasoje nusipirkome traukinio bilietus į Peschiera Del Garda ir pajudėjome į Milano pusę, kur turėjome persėsti į kitą traukinį. Milano Lambrate stotyje kito traukinio turėjome gerokai palaukti. Ilgą laiką mums reikiamo traukinio nerodė švieslentėje prie mums reikiamo kelio ir jau buvome pradėjusios nerimauti, ar kas nors atvažiuos. Taip pat švieslentėje pamatėme, kad vasario 17 d., penktadienį, vyks traukinių streikas. Atrodo, kad po ankstesnės kelionės, kai pačios patyrėme, ką Italijoje reiškia traukinių streikas, turėtume iš anksto patikrinti Trenord puslapį, ar nėra informacijos apie numatytą streiką. Penktadieniui buvome suplanavusios kelionę palei Gardos ežerą autobusu ir apsidžiaugėme (per anksti), kad mūsų streikas nepalies.

Nakvynė prie Garda ežero

Prie Gardos ežero yra du miesteliai, į kuriuos važiuoja traukiniai – Peschiera Del Garda ir Desenzano del Garda. Nakvynę rinkomės tarp dviejų vietų, esančių šiuose dviejuose miesteliuose, ir Desenzano del Garda nakvynę atmetėme dėl nesančio kondicionieriaus. Nusprendėme, kad žiemą be jo bus šalta. Į B&B Prigioni House oficialiai galima įsiregistruoti 17-19 val. intervale, bet susisiekus su šeimininkais susitarėme, kad mums kambarį paruoš anksčiau. Per WhatsApp gavau labai aiškias instrukcijas su nuotraukomis ir video, kaip savarankiškai įsiregistruoti mums patogiu metu.

Peschiera Del Garda – karinis miestelis

Peschiera Del Garda miestelį iš visų pusių supa Venecijos gynybiniai statiniai. Jie buvo pastatyti Venecijos respublikos laikais Žemyninėje Venecijoje palei Adrijos jūrą. Statiniai buvo skirti apsaugoti Venecijos respublikos Adrijos jūros pakrantę nuo šiaurės vakarų Europos šalių. 2017 m. šie gynybiniai statiniai buvo įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Peschiera Del Garda taip pat yra žinomas dėl jame veikusio karinio kalėjimo, kuris buvo uždarytas 2002 m. Nemažai statinių šiame miestelyje yra karinės paskirties – keletas kareivinių, karo muziejus, tvirtovė, kalėjimo pastatas. Miestelio centras, įsikūręs salose, pasiekiamas keliais tiltais.

4 DIENA – Kaip nebeturėdamos, ką veikti prie Gardos ežero, netikėtai patekome į šviesų festivalį

Išvyka į Sirmionės miestelį, esantį sąsiauryje prie pietinės Gardo ežero pakrantės, jau buvo suplanuota iš anksto. Informacijos centre iš vakaro nusipirkome 4 autobuso bilietus (po 1,9 €), sužinojome, iš kurios stotelės išvyksta autobusas, ir leidomės į kelią. Diena nusimatė graži, šilta, tačiau ežerą gaubė rūkas ir kitame ežero krante esančių miestelių ir kalnų nebuvo įmanoma įžiūrėti.

Įspūdinga Sirmione pilis ir pakrantė

Vos atvykus į Sirmione, mus sužavėjo ant ežero kranto stūksanti pilis. Užėjusios į jos vidų, pavaikščiojome pilies sienomis, iš aukštai apžiūrėjome pilies viduje esantį uostą, miestelio namus spalvotais stogais, užlipome į bokštą. Išėjusios iš pilies, patraukėme rytine ežero pakrante link Jamaikos paplūdimio, esančio pačiame pusiasalio šiauriniame taške. Pakeliui praėjome žmones, besiilsinčius prie ežero, iš kurių labiausiai nustebino beveik nuogai, tarsi vasarą, išsirengęs vyras. Iš pradžių atrodė keista, kad vos prie 10 laipsnių šilumos jis mėgaujasi saule, tarsi būtų +30. Bet priėjusios supratome, kad iš žemės trykšta deginančio karščio vanduo. Kai susimaišo su ežero vandeniu, jame tampa visai malonu gulėti, tarsi vonioje.

Jamaikos paplūdimys pasirodė esąs tiesiog akmenuota pakrantė, kuriame neaišku, ar būtų įmanoma maudytis. Tikėjomės, kad pavyks į miestelį grįžti per rytinę pusę, bet turėjome gana toli nueiti, kol galiausiai radome taką, vedantį iš pakrantės į gatvę. Keletą kartų svarstėme apsisukti ir grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atėjome, bet vis tiek ėjome tolyn. Miestelyje papietavome pigioje užkandinėje ir patraukėme į stotelės pusę, kadangi netrukus turėjo būti autobusas į Desenzano Del Garda.

Pasivaikščiojimas Desenzano Del Garda pakrantėje

Išlipusios Desenzano Del Garda pakrantėje, apėjome kelias vietas, kurias dar važiuodama autobusu susižymėjau Maps.me žemėlapyje. Pakrantėje apžiūrėjome nedidelį, bet nuostabiai gražų senąjį uostą, švyturį, Giuseppe Malvezzi aikštę, nuėjome į Santa Maria Maddalena bažnyčią ir šalia jos esančią aikštę. Į senosios romėnų vilos griuvėsius nusprendėme neiti, o Desenzano Del Garda pilis, mūsų dideliam liūdesiui, dar buvo uždaryta. Paaiškėjo, kad nuo sausio 9 iki vasario 19 d. pirmadieniais-penktadieniais į pilį lankytojai neįleidžiami. Ši pilis buvo pastatyta tamsiaisiais laikais, norint apsiginti nuo barbarų puolimo. Tvirtovės viduje yra 150 namų ir bažnyčia, skirta šv. Ambraziejui. Gaila, kad nepavyko viso to mums pamatyti. Bendrai vertinant – man šis miestelis paliko geresnį įspūdį, nei Peschiera Del Garda, ir šiek tiek nusiminiau, kad nakvynę pasirinkome ne jame.

Šviesų festivalis naktinėje Brešoje

Dar turėjome nemažai laiko iki dienos pabaigos, o Desenzano Del Garda miestelyje jau viską, ką norėjome, buvome apžiūrėjusios. Nusprendėme traukiniu (3,5 €) vykti į Brešą. Vėlgi traukinyje susižymėjau pagrindinius taškus, ką siūloma aplankyti mieste, ir metro (1,4 €) iš geležinkelio stoties nuvykome į centrą. Apžiūrėjome Viktorijos, Loggia, Paolo VI aikštes, užėjome į Santa Maria Assunta bažnyčią. Nuėjome prie kapitolijaus, kuriame buvo įrengta įspūdinga šviesų instaliacija. Jau buvo tamsu, bet vis tiek patraukėme link Brešos pilies. Nustebom pamačiusios, kad pilis apšviesta, o prie jos buriuojasi nemažas kiekis žmonių. Paaiškėjo, kad patekome į Light is Life šviesų festivalį! Kad jau taip pasisekė, nusprendėme ir mes pastovėti ilgoje eilėje, kad galėtume patekti į vidų. Įėjimas į pilies viduje vykusį renginį buvo nemokamas, bet nenorintys stovėti eilėje galėjo nusipirkti bilietą ir greičiau patekti į vidų. Šviesų instaliacijų buvo įvairių – nuo pačių paprasčiausių ornamentų iki įspūdingo Žemės gaublio, ugnies bei šiaurės pašvaistės imitacijos. Apėjusios visą teritoriją, o kartu ir tamsoje apžiūrėjusios pilį, grįžome į pagrindinę aikštę, nusipirkome vakarienę Makdonalde ir su metro nuvažiavome į geležinkelio stotį. Iš jos – traukiniu į Peschiera Del Garda (5 €).

5 DIENA – Autobusu palei rytinę Garda ežero pakrantę

Informacijos centre gavusios autobusų tvarkaraštį, skubėjome į geležinkelio stotį, kurioje esančiame automate nusipirkome 1 dienos bilietą (10 €). Jis tinka visai rytinei Garda ežero pakrantei, iki pat Veronos, kadangi ją aptarnauja viena transporto įmonė. Maršrutai šioje ežero pusėje yra suderinti, tad be ilgų persėdimų galima greitai pasiekti šiaurinį ežero tašką – Riva Del Garda.

Planus pakoregavo streikas

Planavome iškart važiuoti į Limone – vieną gražiausių miestelių prie Garda ežero, garsėjusį citrinomis. Tačiau Rivos autobusų stotyje iš kasininko sužinojome, kad artimiausio autobuso gali ir nebūti – pasak jo, streikuoja ir autobusų vairuotojai, ne tik traukinių. Nenorėdamos rizikuoti, apsilankymą Limone nukėlėme į kitą kartą, galbūt šiltesniu metų laiku. Kasininko teigimu, galėjo nebūti ir autobuso, vežančio atgal į Gardą, kas šiek tiek mus išgąsdino – visai nenorėjome likti kažkur Garda ežero šiaurėje. Tad prigąsdintos likome pasivaikščioti po Rivą.

Aplankėme kelis miestelius

Riva Del Garda mieste apžiūrėjome pagrindinius objektus – San Michele ir San Marco vartus, Santa Maria Assunta bažnyčią, Giuseppe Garibaldi ir Tre Novembre aikštes, Apponale bokštą. Į MAG muziejų nusprendėme neiti, o į kalną keliantis funikulierius neveikė. Turint daugiau laiko arba atvažiavus su mašina, galima nuvykti prie Varone krioklio.

Pakeliui į Gardą, kur turėjome persėsti į autobusą, vežantį į Peschierą, nusprendėme sustoti Malcesine miestelyje. Jame pasivaikščiojome siauromis gatvelėmis, nuėjome prie pilies, kuri buvo uždaryta, pabuvome pakrantėje. Miestelis atrodė tuščias, be gyvybės. Tam tikriausiai turėjo įtakos ir tai, kad jame apsilankėme ne sezono metu, ir siesta, kai užsidaro beveik viskas.

Kol laukėme kito autobuso Garda miestelyje, apžiūrėjome pakrantę ir, kaip įprasta tokiuose pakrantės miesteliuose, nuostabų uostą bei pakrantėje išsidėsčiusius įvairiaspalvius namus.

6 DIENA – Popietė Trevizo mieste

Tiesioginio traukinio iš Peschiera del Garda į Trevizą nėra, todėl turėjome važiuoti su dviem persėdimais – Veronos ir Venezia Mestre stotyse (13,6 €). Pavalgiusios sočius pusryčius C. House kavinėje, kurioje B&B Prigioni House klientai gauna 20% nuolaidą pusryčiams, leidomės į kelią. Tokio prigrūsto traukinio, koks buvo iš Veronos į Veneciją, dar nebuvome mačiusios! Atrodė, kad nemažai keleivių važiuoja ne tuo traukiniu, į kurį bilietą nusipirko. Pagaliau pasiekusios Trevizą, nuėjome ieškoti paskutinės nakvynės vietos – B&B Madam Treviso. Dar iš vakaro bendraudama su šeimininke sutariau, kad ir čia galėsime įsiregistruoti savarankiškai. Gavome visus kodus, reikalingus įeiti į vidų, o raktą, kartu su mano pavarde, radome kambario duryse. Labai patogu! Tikėtina, kad ir čia būtume galėjusios palikti lagaminus bendroje erdvėje, jei tik būtų to reikėję.

Pasivaikščiojusios po centrą ir ant miesto sienos, užėjusios į kelias parduotuves, vakarą pabaigėme picerijoje Da Roberto, kurią rekomendavo nakvynės vietos šeimininkė. Picų asortimentas čia platus, įprastų picų mažai, tad teko ieškoti kažko, kas panašiausia į mano mėgiamą Prosciutto e funghi.

7 DIENA – Venecijos karnavalas!

Ši kelionė į Italiją buvo visiškai neplanuota, todėl tik per visišką atsitiktinumą mums pavyko apsilankyti Venecijos karnavale. Kadangi taip susiklostė, jog Italijos šiaurėje buvome tą savaitę, kai vyksta karnavalas, į savo maršrutą įtraukėme Veneciją. Ir visiškai nesvarbu, kad čia jau esame buvusios.

Papusryčiavusios B&B terasoje, traukiniu nuvykome į Veneciją (3,8€). Ten jau stotyje mus pasitiko didžiulė minia žmonių, sekmadienį išsiruošusių į didžiausią metų renginį Venecijoje. Jų buvo tiek daug, kad nemažai užtrukome, kol pasiekėme šv. Marko aikštę. Čia žmonių buvo dar daugiau! Apėmė neapsakomas jausmas vaikščiojant žmonių minioje ir bandant pagauti kuo įdomesnes kaukes. O jų būta kuo įvairiausių! Matėme nemažai istorinių kostiumų, komiksų ir filmų herojų, netgi keli į renginį atvykę šunys buvo priderinti prie šeimininkų. Kaukės noriai leidžia jas paveiksluoti, paveiksluojasi ir vienos su kitais, ir su renginio stebėtojais. Net ir man kilo noras kada nors gyvenime sugrįžti į Venecijos karnavalą, bet jau ne kaip žiūrovė, o kaip kaukė.

Norint rasti, kur papietauti, susidūrėme su iššūkiu. Žmonių pilna ne tik aikštėje, bet ir kavinėse. Laimei, radome greito maisto užkandinę, iš jos pasiėmėme po sumuštinį ir pavalgėme prisėdusios prie fontano. Po pietų šv. Marko aikštėje žmonių buvo dar daugiau. Čia kaukės galėjo dalyvauti įdomiausio kostiumo rinkimuose – viena po kitos lipo ant scenos ir specialiu fotoaparatu paveikslavosi iš visų pusių. Kiekvieno nuotrauka iki kito dalyvio pasirodymo buvo rodoma didžiuliame ekrane. Venecijos karnavalo metu vyksta ir daugiau renginių, visų jų sąrašą ir tvarkaraštį galima rasti oficialiame karnavalo puslapyje. Tačiau mus labiau žavėjo kaukės ir nepaprasta karnavalo nuotaika, kad į kažkokį papildomą renginį labai nesiveržėme.

Artėjant vakarui, susirūpinome dėl grįžimo į Trevizą. Važiuojančių atgal turėjo būti dar daugiau, nei ryte, tad sunerimome, kad neliktume be transporto arba netektų jo ilgai laukti. Trenitalia programėlėje radau mums tinkamą traukinio laiką ir palengva patraukėme stoties link. Ir tikrai žmonių, einančių į tą pačią pusę, buvo devynios galybės! Programėlėje vis tikrinau, kiek yra likusių laisvų vietų traukinyje, o kai jų liko visai nedaug, nusprendžiau bilietą nusipirkti internetu, nors paprastai to nedarau. Toks sprendimas leido jaustis ramiau ir pernelyg neskubant judėti į stoties pusę.

8 diena – Vičenza ir Paduja

Netoli Trevizo yra keli miestai, kuriuos verta aplankyti. Mes pasirinkome du iš jų – Vičenzą ir Padują. Pirmiausia traukiniu (7.5€) vykome į Vičenzą, o tokį sprendimą lėmė dvi priežastys. Atrodė logiška pradėti nuo tolimesnio miesto, o po jo artėti link Trevizo, kad po ilgos dienos grįžimas būtų trumpesnis. Taip pat internete perskaičiau, kad Paduja yra didesnis miestas ir jame galima daugiau ką pamatyti. Todėl mažesnį miestą norėjome apžiūrėti pirmiau ir likusį laiką pasilikti Padujai.

Rytas Vičenzos senamiestyje

Iš geležinkelio stoties pėstute patraukėme į senamiestį. Apžiūrėjome Santa Maria Annunciata katedrą, kurios išorė tuo metu buvo tvarkoma, Paladijo baziliką, Signori aikštę, Torre Bissara varpinę, praėjome pro Santa Corona bažnyčią ir Chiericati rūmus. Mūsų tikslas buvo nueiti į Olimpiko teatrą, bet šalia esančiame informacijos centre sužinojome, kad jis tą dieną nedirba. Šiek tiek nusivylusios nusprendėme važiuoti į Padują trakiniu (4.7 €) ir ten praleisti daugiau laiko. Norint Vičenzoje pabūti ilgiau, dar galima aplankyti Querini parką ir tolėliau esančią Marijos Beriko kalno bažnyčią bei dvi vilas – Villa Valmarana ai Nani ir Villa Capra La Rotonda.

Pavasaris Padujoje

Padujoje mus pasitiko pavasaris. Šviečiant saulei jau ir nuotaika buvo kitokia, daug geresnė. Mėgavomės gražiu oru Giardini dell’Arena parke, kuriame pavalgėme atsivežtus užkandžius. Pakeliui į senamiestį apžiūrėjome parke esančią Scrovegni koplyčią ir Zuckermann rūmų fasadą. Šalia Cafe Pedrocchi, vienos žymiausių ir istoriškai svarbių kavinių Europoje, pamatėme turistinį traukinuką. Nusprendėme juo apvažiuoti (3 €) lankytinus objektus. Per neilgą laiką pamatėme Padujos senamiestį ir žymesnius objektus, prie kurių vėliau nuėjome ir pačios.

Galutiniu tikslu pasirinkome Prato della Valle – 90 tūkst. m2 elipsės formos aikštę, kuri yra didžiausia Italijoje ir viena didžiausių Europoje. Pakeliui praėjome Pallazo della Ragione rūmus, aikštę Piazza dei Signori, Padujos katedrą ir Padujos šv. Antonijaus baziliką. Užėjome ir į bazilikos vidų, kur pamatėme nuostabias freskas, įspūdingus altorius, navas ir monumentus. Bazilika tikrai didelė, joje yra į ką pažiūrėti ir tiems, kurie paprastai vengia tokių vietų. Nuo bazilikos iki Prato della Valle aikštės visai netoli, vos 500 metrų. Aikštę juosia vandens kanalas, į ją galima patekti vienu iš keturių tiltų. Susidarė įspūdis, kad aikštė yra populiari vietinių susirinkimo vieta, nes žmonių čia tikrai pilna.

Šiek tiek pabuvusios aikštėje, susiradome Trenitalia programėlėje norimą traukinio maršrutą (5.55 €) maždaug už valandos ir palengva patraukėme stoties link. Iki jos – apie pusvalandis kelio, tačiau turėjome pasilikti laiko bilietui nusipirkti ir pasižvalgymui į vitrinas bei architektūrą. Grįžusios į Trevizą daugiau niekur nėjome, tik nusipirkome maisto vakarienei ir paskutiniam rytui.

9 diena – Oro uostas ir kelionė namo

Trevizo oro uostą galima pasiekti keliais autobusais, yra ne tik specialus oro uosto autobusas, bet ir miesto autobusai tam tinka. Tad priklausomai nuo nakvynės vietos galima pasirinkti tinkamiausią variantą, o tvarkaraštį patikrinti per Google Maps. Mes nusprendėme važiuoti iš geležinkelio stoties, nes arti nebuvo vietos, iš kur būtų galima nusipirkti autobuso bilietą (tam tinka tabako krautuvėlės). Tačiau pasirūpinus bilietais iš vakaro arba turint tam daugiau laiko, tikrai galima nuvažiuoti ir paprastu autobusu iš patogios miesto vietos. Susidarė įspūdis, kad nėra atskiro bilieto į oro uosto autobusą, nes gavome 1 ar 2 dienų bilietą už 4 €. Miesto bilietas maždaug perpus pigesnis.

Oro uostas Trevize nedidelis, tačiau bent mums patikra pasitaikė ilga, nes labai ribojo žmonių skaičių, kiek gali prieiti vienu metu. Bet, nepaisant to, viskas vyko sklandžiai ir be nuotykių sulaukėme lėktuvo bei grįžome į Rygą.